"Dar visai neseniai psichologijos ir pediatrijos ekspertai mokė, kad kūdikiai yra vos ne akli, neatpažįsta spalvų, negali atpažinti savo motinų, ir girdi aidais. Jie tikėjo, kad kūdikiams nesvarbūs staigūs temperatūros pokyčiai gimimo metu (...). Jų skausmas buvo "ne toks kaip mūsų", jų rėkimas beprasmis, jų šypsena "tauškalai", ir jų emocijos neišsivysčiusios. Blogiausia, kad dauguma profesionalų tikėjo, kad kūdikiai neturi pakankamai smegenų masės, kuri leistų prisiminti, mokytis, atrasti prasmę jų potyriuose."

Dabar visa tai žinomas melas, tačiau didžiuma publikos ir tokių pat "profesionalų" vis dar tiki tokiais dalykais. Kalba eina būtent apie tikėjimus.

Å altinis: F.Leboyer: “Gimimas be prievartos“. Kauno šeimos centras, 1992

Frederick Leboyer apie šią savo knygą: “Nepaisant regimybės niekas nesikeičia. O pažinimo šviesa visada ateina iš Rytų. Be Indijos ir Rytų šalių ši knyga niekada nebūtų parašyta. Man netgi tokia mintis nebūtų atėjusi į galvą. Su nuolankia pagarba skiriu joms šią knygą. Taip bandau grąžinti dalį savo skolos ir bent kiek užmokėti už visa tai, ką gavau.“

1

- Kaip jūs manote, ar gimimas gali būti malonus?

- Gimimas... malonus?

- Taip. Ar jūs nemanote, kad vaikai, ateidami į šį pasaulį, turi būti laimingi?

- Vaikai... na, jie turbūt džiaugiasi galėdami ateiti į šį pasaulį! Ar galimas toks klausimas? Jūs nejuokaujate?

- Visiškai rimtai.

- Betgi tai - naujagimiai!

- Taip, taip, - naujagimiai!

- Naujagimis nemoka būti nei laimingas, nei nelaimingas.

- Å tai kaip! O kodėl?

- Naujagimis nieko nejaučia.

- Ak, štai kaip?

- O jūs manote kitaip?

- Suprantama. Todėl aš ir klausiu.

- Jums visi atsakys taip pat, kaip ir aš.

- Tai menkas argumentas.

- Aš jums galų gale įrodysiu... Naujagimis... Juk jis nieko nemato, negirdi. Kaip jis gali būti nelaimingas?

- “Jis“ nemato, “jis“ negirdi..., tačiau visa tai nekliudo “jam“ labai garsiai rėkti.

- Naujagimiui reikia mankštinti plaučius.

- Mankštinti plaučius! Jūs mane nuvylėte.

- Aš sutinku, tai ne argumentas, bet taip sakoma.

- Kalbama, kaip jūs žinote, nemaža kvailysčių. O kodėl jūs manote, kad kūdikis gimdamas nieko nejaučia?

- Neabejokite, tai akivaizdu.

- Įdomu, bet aš nesu tuo įsitikinęs.

- Na, ką jūs! Juk tai naujagimis!

- Ką reiškia “Naujagimis“?

- Bet argi jums atrodo, kad tokiame amžiuje?..

- Jūs vis labiau mane apviliate. Argi jums reikia priminti, kad vaikų sielvartas neturi ribų, jauni, savo laimei ar nelaimei, jaučia tūkstantį kartų giliau nei mes!

- Teisingai, aš su jumis sutinku. Ir vis dėlto naujagimis toks mažas...

- Lyg ūgis galėtų ką nors nulemti!

- Su tuo taip pat galima sutikti.

- Ir dar, šitas “padarėlis“ gali taip smarkiai rėkti ir nieko nejausti?

- Bet aš jums sakau, kad naujagimis nieko nejaučia.

- Vėl jūs savo! O kodėl?

- Naujagimis neturi sąmonės.

- A! Å tai kur šuo pakastas. Neturi sąmonės... Jūs norite pasakyti - neturi sielos?

- Ne, ne! Siela... aš nežinau.

- O tada kaip su sąmone?..

- Sąmonė visai kas kita.

- Ir jūs galite atskleisti man šią paslaptį? Nuostabu! Aš klausau jūsų sutelkęs visą dėmesį.

- Na gerai. Vadinasi,... tiesą sakant, sąmonė...

2

O gal riksmas reiškia kančią?

O gal gimimas mažyliui suteikia tiek skausmo, kiek gimdymas motinai?

Jeigu ir taip. Kam tai rūpi?

Kaip “jis gali liūdėti“? “Jis“ tik rėkia, “jis“ klykia. Apskritai “jis“ - daiktas.

3

Ką tik gimė mažoji būtybė.

Tėvas ir motina susižavėję apžiūrinėja ją.

Ir jaunas akušeris džiaugiasi kartu.

Visi švyti iš pasitenkinimo.

Visi, išskyrus vaikelį.

Vaikelis, koks vaikelis?

Tai begalinio liūdesio kaukė, rankos pakeltos prie galvos... Taip atrodo mirtinai sužeistas karys, kuris po akimirkos parkris ant žemės.

Argi tai gimimas? Tai žudymas!

Ir šitokios kančios akivaizdoje - susižavėję tėvai!

Neįtikėtina!

Taip, tai neįtikėtina.

Bet taip yra.

4

“Naujagimis aklas, jis negirdi ir nejaučia. Jis dar neturi sąmonės. Ir ko jūs norite, kad tokiame amžiuje...“ Taip sakyti šioms atidžiai žvelgiančioms ir klausiančioms akims tiesiog juokinga. Ir gėda!

5

Kas vyksta po to (čia kalbama apie gimdymą vandenyje - T.), prilygsta stebuklui.

Laisvas nuo baimės, priimdamas pasikeitimus lyg burtus, vandenyje kūdikis tyrinėja savo karalystę. Dabar visas mažylio dėmesys nukreiptas į judesį. Galva pasisuka į kairę, į dešinę. Lėtai, iki galo, kiek tik leidžia kaklas. Veidas į mus pasisuka profiliu.

Atgyja, atsigniaužia ir vėl susigniaužia vienas delniukas. Pamažu jis iškyla iš vandens. Ranka tiesiasi į viršų. Delnas glosto dangų, čiupinėja erdvę, vėl nugrimzta. Ir kita rankutė išnyra iš vandens, pakyla ir vėl grimzta į vandenį. (...)

Kojos iš pradžių suriestos ir drovios, nedrįstančios tyrinėti naujojo pasaulio, staiga atgyja. Išsitiesia viena kojytė, po to kita, kuri paliečia vonios kraštą, ir visas mažylio kūnelis ima plaukti į priekį. Vaikutis pajuto malonumą (ir tai tas, kuris neturi jausmų? - Th.) nuo prisilietimo.

Jis žaidžia!

Tiktai dešimt minučių praėjo nuo jo gimimo! (...)

Visas visutėlis “čia“, aistringas savo kūno tyrinėtojas seka jį, atrasdamas vis naujų galimybių.

Naujagimis - visiška vienybė. Nė viena ląstelė nelieka neveikli. Viskas jame juda, kruta, visas gyvena sutartinai ir darniai.

Koks pavydas apima stebint šį kūdikį. Mes jau praradome pradinę vienovę, susidedame iš atskirų gabalėlių ir dalių. Mes jau išsiblaškę, amžinai skubame ir visada esame “kažkur ten“, jau nebesugebame būti tiesiog “čia“. (...)

Taip, tai malonumų sodas. Naujas pasaulis - nuostabi vieta! Kodėl vaikas turi gailėtis praeities? (...) Viskas taip gerai prasidėjo, kad vaikas visam laikui patyrė tyrinėjimo džiaugsmo skonį. Jo jau niekas negalės išgąsdinti. Teateina baidyklės. Jis jas drąsiai sutiks.

6

Nieko panašaus neatsitiks mūsų keliautojui, nes jis neturi baimės.

Jis žengia nuo atradimo prie atradimo, taip atsargiai, taip lėtai, atidžiai ir protingai, kad niekas negali jo išgąsdinti.

Jis žino, kad mes supratome. Supratome jį.

Jis jaučia, kad mes supratome, jog jis jau čia.

Nuo to laiko jis pasitiki mumis. Ir užuot gynęsis nuo naujo, jis jį priima. Stebi, tyrinėja, bando ir, žinoma, jaučia malonumą. (...)

Jeigu kiti naujagimiai rėkia, tai mūsų keliautojas lieka ramus ir plačiai atvėręs akis. (...) Nėra verksmo, nėra panikos, nėra isterijos. Mūsų mažylis žino, ką jis mėgsta, o ko ne. (...)

Å is tylus naujagimis spinduliuoja galią ir ramybę. Visiškai nubudęs, labai atidus, jis tiesiog švyti.

Å is vaikas - karalius, vaikas - šventasis. Apie kurį Å v. Raštas sako: “Jeigu jūs nepasidarysite kaip maži vaikai...“ (...)

Neišsenkanti palaima -
tai galia, tai gyvybė,
sklindanti iš ramaus kūdikio, spinduliuojanti ir nušviečianti viską aplink, mokanti jausti, suprasti, tylėti ir klausyti.

7

- Jūs dar kažką užmiršote!

- Ką gi?

- Kas nutiks vaikams, gimusiems tyloje ir meilėje?

- Ar jie skiriasi nuo kitų?

- O taip.

- Kokie jie?

- Sunku paaiškinti. Jie kitokie. Pakanka juos pamatyti. (...) Pamanykit! Å is mažylis ne tik šypsosi. Jis juokiasi! Net visa gerkle. Å is mažylis - tiesiog stebuklingas! (...) Mes kalbėjome apie naujagimius, gimimą. O jūs man rodote pusės metų mažylį.

- Pusės metų?

- Visi žino, kad žindomi kūdikiai pradeda juoktis tik dviejų mėnesių. Geriausiu atveju - pusantro. Bet šitaip juoktis!..

- Pusantro, du mėnesiai, taip rašo knygose, bet vaikui, kurį jūs čia matote, nėra nė dvidešimt keturių valandų.

- Tai neįmanoma!

- O vis dėlto taip yra.

- Neįtikėtina!

- Sakykim, neįprasta. Kol kas. Tai ir yra kita kaukė.

- Kita kaukė?

- Ne, net ne kaukė. Tikrasis veidas. (...) Jis spinduliuoja ramybę ir rimtį.