Ištrauka iš Miguel Ruiz "Keturios toltekų išmintys"

"Prieš tris tūkstančius metų netoli kalnų apsupto miestelio gyveno žmogus, toks kaip jūs ir aš. Jis mokėsi ir norėjo tapti gydytoju, įgyti savo protėvių žinių. Tačiau ne su viskuo sutiko, ko mokėsi. Širdyje jis jautė, kad turi būti kažkas daugiau.

Vieną naktį, miegodamas oloje, jis susapnavo miegantį savo kūną. Jis išėjo iš olos. Švietė jaunatis. Dangus buvo giedras, mirgėjo milijonais žvaigždžių. Ir jame kažkas įvyko ir visiems laikams pakeitė jo gyvenimą. Žmogus pažvelgė į savo rankas, pajuto savo kūną ir išgirdo savo balsą: "Aš sudarytas iš šviesos, iš žvaigždžių".

Jis dar sykį pažiūrėjo į žvaigždes ir suprato, kad ne žvaigždės sukuria šviesą, o šviesa sukuria žvaigždes. "Viskas sudaryta iš šviesos, - tarė vyriškis, - ir tarp jos esanti erdvė nėra tuščia." Jis suvokė, kad viskas, kas egzistuoja, yra viena gyva būtybė ir kad šviesa yra gyvenimo pranašė, nes ji gyva ir kaupia visą informaciją.

Tada suprato, kad nors sudarytas iš žvaigždžių, jis nėra žvaigždė. "Aš esu tarp žvaigždžių", - pagalvojo žmogus. Taip jis pavadino žvaigždes tonal, o šviesą tarp jų - nagual. Jis žinojo, kad tarp jų dviejų esanti harmonija ir erdvė yra Gyvenimas arba Tikslas. Be Gyvenimo tonal ir nagual negalėtų egzistuoti. Gyvenimas yra absoliuto, aukščiausiojo, visa ko Kūrėjo jėga.

Būtent tai jis atrado: viskas, kas egzistuoja, rodo, jog yra viena gyva būtybė, kurią mes vadiname Dievu. Dievas yra viskas. Žmogus padarė išvadą, kad žmogaus suvokimas - tai procesas, kai šviesa suvokia šviesą. Tai jis vadino veidrodžiu. Viskas, kas atspindi šviesos vaizdus, yra veidrodis. Iliuzijų pasaulis, Svajonė yra tarsi rūkas, neleidžiantis mums matyti, kas iš tiesų esame. "Tikrieji mes - tai tyra meilė, tikra šviesa."

Toks supratimas pakeitė jo gyvenimą. Suvokęs, kas jis toks yra, vyriškis pažiūrėjo į kitus žmones, į likusią gamtą. Vaizdas jį sukrėtė. Jis viskame išvydo save - kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename medyje, vandenyje, lietuje, debesyse, žemėje. Jis suprato, kad Gyvenimas įvairiais būdais supainiojo tonal ir nagual, kad sukurtų milijonus Gyvenimo apraiškų.

Per kelias akimirkas jis viską suvokė. Tada labai susijaudino, o širdis prisipildė ramybės. Jis nekantravo viską papasakoti savo žmonėms. Bet nerado žodžių, kaip jiems paaiškinti. Jis mėgino papasakoti, bet jie nesuprato. Tik matė, kad jis pasikeitė, kad kažkas gražaus spinduliavo iš jo akių ir balso. Ir pastebėjo, kad daugiau jis nieko neteisė. Ir buvo kitoks nei visi.

Žmogus labai gerai suprato kitus, bet niekas nesuprato jo. Visi tikėjo, kad jis yra Dievo įsikūnijimas. Tai išgirdęs, jis nusišypsojo ir pasakė: "Tai tiesa. Aš esu Dievas. Bet ir jūs esate Dievas. Mes tokie patys - jūs ir aš. Mes - šviesos atvaizdai. Mes esame Dievas". Tačiau žmonės vis tiek jo nesuprato.

Jis suvokė, kad yra kitų veidrodis, veidrodis, kuriame gali regėti save. "Kiekvienas yra veidrodis," - sakė jis ir matė save kiekviename, bet niekas nematė jo savyje. Jis suprato, kad visi svajoja, bet nežinojo, kas jis iš tiesų yra. Jie negalėjo jo laikyti tokiu, kaip jie, nes veidrodžius skyrė rūko siena. Tą sieną sukūrė šviesos atvaizdų interpretacija - žmonių svajonė.