"Ričardai, kaip tu tikiesi nustebinti pasaulį, jeigu visi aplinkui dirba, kad uždirbtų sau duonos kąsniui, o tu ištisomis dienomis visiškai neatsakingai skraidžioji savo sunykusiu biplanu ir skraidini keleivius?" Jis vėl tikrino mane. "Į šį klausimą tau reikės atsakyti ne kartą."

"Prašom, Donaldai. Visų pirma: Aš esu visiškai ne tam, kad nustebinčiau šį pasaulį. Aš esu tam, kad būčiau laimingas šiame gyvenime."

"Puiku. O antra?"

"Antra: Tam, kad uždirbtų sau duonai, kiekvienas laisvas daryti tai, ko jam norisi. Trečia: Atsakomybė - tai sugebėjimas atsakyti už kažką, už tą gyvenimo būdą, kurį mes išsirenkame patys. Ir yra tik vienas žmogus, kuriam mes privalome turėti atsakymą, ir, žinoma, tai..."

"Mes patys", - užbaigė už mane Donas vietoje įsivaizduojamos minios tiesos ieškotojų, nematomai išsisklaidžiusių žolėje aplinkui mus.

"Gerai... Kaip tu nori nustebinti pasaulį..." Aš užbaigiau darbą ir patogiai įsitaisiau šešėlyje po sparnu. "O kaip dėl: "Aš leidžiu pasauliui gyventi taip, kaip jam norisi, ir aš leidžiu sau gyventi kaip aš pats to noriu?"

"Žmonės, dirbantys dėl duonos kąsnio, daro tai, ko jiems labiausiai norisi", - pasakė Å imoda. "Taip pat kaip ir tie, kurie uždirba sau duoną žaisdami..." Ričardas Bachas