Gilus nepasitikėjimas savimi, savigarbos trūkumas verčia mus ieškoti draugų, vyro, žmonos, kurie mus "patvirtintų", "užbaigtų". Visuomenės sukurti vaizdiniai apie tuos superdidvyrius, kurie gali mus užbaigti - princas ant balto žirgo, coliukė.

Bet tai nėra realybė, joks žmogus negali atlaikyti spaudimo ar atsakomybės būti didvyriu. Taigi mes savanaudiškai užkrauname kitam žmogui atsakomybę už mūsų pačių nepasitikėjimą savimi, savo pačių menkumą ir po to stebimės, kad jis vieną dieną "sušika reikalus", pasirodo nesąs toks jau superdidvyris, kaip mes laukėme.

Kartais norisi tiesiog viską sugadinti, kad joks idiotas nesugalvotų užkrauti ant manęs savo problemas ir nesiviltų rasti manyje išsigelbėjimą, kad jo asmenybė būtų "patvirtinta" mano sąskaita.

Kiek tokių žmonių buvo užkrovę savo neišsipildžiusias viltis ant mūsų? Mokytojai, tėvai, draugai, mylimieji. Velniop juos visus. Velniop juos visus. Laisvė nuo beprasmiškos naštos nešti kitų nesugebėjimus, viltis ir problemas.

Ar po to reikia stebėtis, kad kiekvienais metais vis daugėja psichikos ligomis sergančių žmonių?