Kai kurie mižniai, apie kuriuos čia pasakoju, turbūt pakraups, bet neturiu ką prarasti. Nenoriu, kad jie ateitų į mano laidotuves kaip rašo dar vienos protaknisės, "aš svajoju apie nerealius žydrus pūkuotus debesis" knygos "Vienuolio, kuris pardavė Ferrari" autorius.

Tai va, kur dingo normalios moterys, mamos, kurias matau per teliką ar gatvėje, malonios, draugiškos ir nuoširdžios? Kodėl man reikia užsirauti ant stervų ir kalių? Gal buvau per daug nuolaidus, kad leidau taip su savim elgtis. Tai va, jausk mano jėgą dabar, kale, alkoholike.

Ji mėgo sakyti, kad aš mmusmirių užėdęs, bet pati, kai užėsdavo baltosios, tai reanimacijoje po tris paras gulėdavo. Nesuprantu, ir kaip tokios alkoholikės Maxima vadovių kėdes gauna?

Teko man pagyventi visai šalia, tai prisigėrusi vaikščiodavo su purvinu chalatu ir kartodavo "pyzdinkit iš čia", ir paklaikusiomis akimis mokydavo "sužinosit kas yra gyvenimas, kai daug žolės apšiksit". Nežinau nežinau, man žolės apšikinėti nereikėjo, kad kažko pasiekčiau, kai ji "išpyzdino mane" iš savo irštvos. Kai kurie žmonės, turbūt, tik per šūdus ir nervus gali kažko pasiekti, nežinau. Bet aš ne toks. Aš tik naivuolis, patikėjęs kalės paistalais. Cha cha.

Na, o jos dukrelė tai grynai į ją atsigimė, bet čia jau atskira kalba.

Juk buvo pasakyta, nedalink perlų kiaulėms, nes jos tave sutryps į purvą. Taigi, passimokykim iš to ir gyvenkim toliau sau laimingai, o kiaulėms tegu lieka jų purvynas ir jų kvailos nerealios filosofijos, kad norint kažko pasiekti, būtina murkdytis purvynuose ar "daug žolės apšikti". Žlugę dvasiniai invalidai.