Kai paprasti žmonės lošia, ką jie daro? Jie tiki, kad laimės. O kai nelaimi, sako "nieko, pasiseks kitą kartą". Galų gale toks mąstymas priveda prie to, kad tapę azartiškais lošėjais, jie pralošia visą savo turtą. Dėl tos pačios mąstymo klaidos, žmonės serga depresija ar alkoholizmu.

Ta mąstymo klaida - optimizmas. Optimizmas yra tokia pat mąstymo klaida kaip ir pesimizmas. Optyimistas visur mato, kad viskas gerai, net kai jau trimtai blogai ir reikia imtis atsakomybės. Pesimistas net ir geruose dalykuose mato blogį.

Realybė yra kitokia, nei dauguma mūsų idiotiškų tikėjimų, tokių kaip "viskas bus gerai", "Dievas mus myli", "telaimina Dievas Ameriką". O kas jei nebus gerai? O kas jei Dievas mūsų nemyli? O kas jeigu jo išvis nėra? O kas, jei tam Dievui nusišikt ant tavo Amerikos? Tai tik tikėjimai, mąstįymo klaidos, o ne realybė.

Pavyzdžiui, kai su ekonomika viskas gerai, žmonės tiki, kad taip bus visada, "užmmiršta" visas buvusias "pinigų reformas", 10 000% infliacijas, 15% nedarbo lygį ir pan. Prisiperka akcijų, nekilnojamo turto... pačioje burbulo viršūnėje ir tada OPTIMISTIŠKAI laukia kada gyvens kaip milijonierius. Bet rinkai (Dievui) giliai nusišikt ant tavo tikėjimosi ir vilties ir ekonomika pasuka žemyn.

Ką tada daro šis žmogus? JJis vis dar laukia... laukia... laukia... nes jis optimistas! Juk "viskas bus gerai"! Galų gale tampa taip blogai (praranda visą savo sukauptą pensiją, tarkime, bankai bankrutuoja ir t.t.), kad nebegali tverti ir pripažįsta patirtą skausmą.

O kaip elgiasi profesionalas? Jis netiki,, nesitiki ir neturi viltirs, jis žvelgia į realybę. Kai užklumpa pirmi krizės ženklai, jis apsaugo savo pinigus, o ne kvailai tikisi, kad juos apsaugos kažkas kitas.

Minia atsakomybės neturi, todėl minios pinigus (99% pasaulio pinigų) pasiima profesionalai (1%), kurie atsakomybę turi.

Ar tai reiškia, kad realistai nelaimingesni? Dar ko, čia optimistai ir pesimistai turi kovoti už savo tikėjimus ir lūkesčius, kai susiduria su karčia realybe. Profesionalui pastangų nereikia, nes jis tai realybei yra pasiruošęs, nes jis žino, kad nutikti gali bet kas. Kai ateina kas nors blogo, jam nereikia užmerkti akių ir per skausmą ir pastangas kartoti "na, kitą karrtą tai tikrai pasiseks".