Gyveno kartą bičas,
Buvo jis iš P raidės,
Nežino niekas iš kokios P jis buvo kilęs,
Bet jo pypimas per mobilaus ragelį
Buvo tikra P man.
P ne kaip pyzda, ką gi jūs galvojat,
Bet kaip anekdotas grynas -
Galėjai žvengti kaip arklys
Išgirdęs P balselį kaimo jurgio.

Ir ką gi tas balselis man pypsėjo?
Pypsėjo jis, kad dės jis man į akį,
O boba jo, taip pat iš P raidės,
Nepagalvokit be, kad P tai pizė,
P čia kaip anekdotas,
Galėjai žvengti dieną naktį iš
Nusifantazavimų jųjų.

Taigi grįžtam prie arklių...
Apie pyspsėjimą kalbėjom gi.
Pypsėjo tas Pyplys Potapovas
Man du mėnėsius jau, bet jo pypsėjimas
Iki veiksmų taip ir nenuėjo,
Nes Pypliai gi pypsi tik dėl vaizdo,
Kad atrodytų išvaizdūs, kad jų P
Jais pasididžiuotų,
Kad jų P atrodytų kaip arklio.
Bet ne arkly čia bajeris, o anekdote,
Kad skambinėja man visokie idiotai,
Nesugebantys nė doro sakinio suregzt.

Išgerkim tad už P visokius ir visokias,
Te džiaugiasi jie savo idiotizmu,
Juk idiotams rojus skirtas
Nusifantazavimų kvailų.

Pamokslas man čia trumpas -
Jei durniumi gimei, durniu ir mirsi,
Belieka tik juoktis iš visokių P ir B.