Guliu čia vieną dieną dializėje, šalia manęs kitoje lovoje - senukas, "naujokas" (yep, primena laikus, kai kelias savaites gulėdavau ligoninėje vaikystėje ir ateidavo nauji, būdavai lyg vyresnysis brolis :D) sesutės klausia:

- O dar daug liko procedūrų?

Taip... nežinau ką sesutė pagalvojo, bet aš nežinojau ir ką galvoti. Iki šiol nežinau, tad priimu tokius momentus tokius, kokie jie yra - unikalūs. Panašiai kaip kalbėdamasis su kitais išgirstu tokių anekdotų, kad gyvenime man fantazijos neužtektų jiems sugalvoti. Na, bet pripažįstu, kai kurie mano veiksmai kitiems gali atrodyti tokie pat idiotiški :D

Šitas klausimas rodo, kad tikėjimas ar viltis miršta paskutiniai, tačiau visgi tai kvailybės tėvai. Tikėjimas, kad viskas bus gerai. Tikėjimas medikų visagalybe. Na, žinote, optimizmas - mąstymo klaida. Tikėjimas, kad viskam pyzdiec, kai esi realiai turintis sveikatą ir dar neprarastą protą. Kita mąstymo klaida - pesimizmas. Du minios mąstymo kraštutinumai.

O aš mąstau realiai - gal šiąnakt mirsiu, o gal ne, abu atvejai - puikūs :D Pirmu atveju pajusiu absoliučią laisvę (kas buvo OBE žino ką tai reiškia :D, žino, kad neesąs fiziniu kūnu). Antru - pajusiu džiaugsmą nugalint kliūtis laisvės gyventi link.