[Pats įspūdingiausias tyrėjams žinomas NDE ("near death experience") atvejis….. - T.]

PER ŠVIESĄ

Mellen-Thomas Benedict yra menininkas, 1982 m. išgyvenęs priešmirtinę būseną. Jis buvo miręs daugiau nei pusantros valandos ir tuo metu jis pakilo iš savo kūno ir įėjo į Šviesą. Jis pabuvojo įvairiuose egzistencijos lygmenyse ir netgi daugiau, energetinėje Nieko Tuštumoje prieš Didįjį Sprogimą. Apie jo potyrį daktaras Kenneth Ring pasakė, "Jo istorija yra įspūdingiausia, su kuria susidūriau savo ekstensyviuose priešmirtinių būsenų tyrimuose."

KELIAS Į MIRTĮ

1982 m. aš merdėjau nuo galutinės vėžio stadijos. Būsena buvo neoperuojama ir bet kokia chemoterapija būtų tik vis labiau vertusi mane daržove. Man sakė, jog gyvensiu dar šešis ar aštuonis mėnesius. Aš buvau informacinis pakvaišėlis 70-aisiais ir mane vis labiau slėgė atominė, ekologinė krizės ir taip toliau.

Taigi, neturėdamas dvasinės bazės aš pradėjau tikėti, kad gamta padarė klaidą ir kad mes turbūt esame vėžinis organizmas šioje planetoje. Aš nemačiau nieko kaip išspręsti šias problemas, kurias susikūrėme sau patiems šioje planetoje. Aš laikiau visus žmones vėžiu ir tai aš gavau. Tai yra kas mane žudė. Būk atidus savo požiūriams į pasaulį. Tai gali sugrįžti atgal, ypač jei tai yra negatyvus požiūris. Ir aš turėjau rimtai negatyvų. Tai vedė mane į mano mirtį. Aš išbandžiau įvairiausių pobūdžių alternatyvius metodus, tačiau niekas nepadėjo. Taigi aš nusprendžiau, kad tai yra tarp manęs ir Dievo. Aš niekad nežvelgiau Dievui į akis prieš tai, net nebendravau su juo. Tuo metu aš visiškai nesidomėjau dvasiniais dalykais, tačiau pradėjau mokytis apie dvasingumą ir alternatyvų gydymą. Aš skaičiau kiek tik galėjau, nes nenorėjau nustebti atsidūręs anoje pusėję. Taigi pradėjau skaityti apie įvairias religijas ir filosofijas. Visa tai buvo labai įdomu ir teikė vilties, kad anoje pusėje tikrai kažkas yra.

Iš kitos pusės, kaip laisvai samdomas vitražistas, neturėjau visiškai jokio medicininio draudimo. Mano gyvenimo santaupos per naktį ištirpo tyrimams. Nenorėjau palikti savo šeimos finansinėje bėdoje, tad nusprendžiau viską išspręsti pats. Ištisai man neskaudėjo, tačiau būdavo alpimai. Nebevairavau ir viskas baigėsi slauga ligoninėje. Aš turėjau asmeninę slaugę. Aš buvau palaimintas šio angelo, kuri buvo su manimi paskutinėmis dienomis. Taip buvo aštuoniolika mėnesių. Nenorėjau vartoti daug vaistų, nes norėjau būti kuo sąmoningesnis. Tada aš būdavo toks skausmas, kad sąmonė būdavo tik skausmas, gerai dar, kad tai tetrukdavo po porą dienų.

DIEVO ŠVIESA

Prisimenu atsikėlęs namuose vieną rytą 4:30 ir tiesiog žinojau, tai ta diena.. Diena, kai aš mirsiu. Taigi paskambinau keliems draugams ir atsisveikinau. Prikėliau savo slaugę ir pasakiau jai. Buvau privačiai susitaręs su ja, kad ji paliks mano kūną neliestą šešias valandas, kadangi aš skaičiau, jog daugybė įdomių dalykų atsitinka, kai miršti. Aš nuėjau miegoti.

Kitas dalykas, kurį prisimenu buvo tipiškas priešmirtinės būsenos potyris. Staiga aš įgavau visišką suvokimą, aš stovėjau ir mano kūnas buvo lovoje. Aplink mane buvo tamsa. Būnant ne kūne vaizdas buvo ryškesnis nei įprastos sąmonės. Jis buvo toks ryškus, kad galėjau matyti kiekvieną kambarį namuose, galėjau matyti aplinką aplink namą, galėjau matyti po namu. Buvo spindinti Šviesa. Aš pasisukau į Šviesą. Šviesa buvo panaši į tą, kurią jau daugelis žmonių aprašinėjo savo priešmirtinių būsenų potyriuose. Ji buvo tokia didinga. Apčiuopiama, gali pajusti ją. Viliojanti, nori eiti į ją lyg ant idealių motinos ar tėvo rankų. Kai pradėjau judėti link Šviesos, intuityviai žinojau, jog jei ateisiu į Šviesą, aš mirsiu. Taigi judėdamas link Šviesos pasakiau, "Prašau palauk minutėlę, sustabdyk tai sekundėlę. Norėčiau pagalvoti apie tai; noriu pakalbėti su tavim iki išėjimo."

Didžiam mano nustebimui, visas potyris sustojo tame taške. Jūs visgi galite kontroliuoti savo priešmirtinę būseną. Neprivalote lėkti amerikietiškais kalneliais. Tad mano prašymas buvo patenkintas ir aš truputį pakalbėjau su Šviesa. Šviesa vis mainėsi įvairiais vaizdais, tokiais kaip Jėzus, Buda, Krišna, mandalos, archetipiniai vaizdai ir ženklai. Aš paklausiau Šviesos, "Kas čia vyksta? Šviesa, prašau man paaiškinti. Aš tikrai noriu sužinoti situacijos esmę." Negaliu pasakyti tikslių žodžių, nes tai vyko telepatiškai.

Šviesa atsakė. Informacija perteikta man buvo tokia, kad tavo tikėjimai pakeičia informaciją gaunamą iš Šviesos. Jei būtum budistas ar katalikas ar fundamentalistas, gautum savo paties medžiagą. Turi galimybę žvelgti į tai ir tirti tai, tačiau dauguma žmonių to nedaro. Kaip Šviesa pasakė man, jog iš tiesų aš matau mūsų Aukštesniųjų Aš matricą.

Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti yra tas, kad ji pavirto matrica, žmogiškųjų sielų mandala, ir tai, ką mačiau, kas vadinama mūsų Aukštesniuoju Aš yra matrica. Taip pat tai kanalai link Šaltinio, kiekvienas mūsų ateina tiesiogiai, kaip tiesioginis Šaltinio potyris. Mes visi turime Aukštesnįjį Aš ar tiesiog viršsielinę mūsų pačių dalį. Tai atsiskleidė man savo tikriausia energijos forma. Vienintelis būdas, kuriuo galiu tai apsakyti yra tas, jog Aukštesnysis Aš yra lyg kanalas. Jis į tai nepanašus, tačiau jis tiesiogiai sujungtas su Šaltiniu, kurį turi kiekvienas mūsų. Mes esame tiesiogiai susieti su Šaltiniu.

Taigi Šviesa rodė man Aukštesniojo Aš matricą. Ir man tapo labai aišku, kad visi Aukštesnieji Aš yra sujungti į vieną būtybę, iš tiesų mes esame ta pati būtybė, skirtingi tos pačios būtybės aspektai. Jokių sąsajų su kokia nors viena religija. Štai ką aš sužinojau. Ir mačiau šią žmogiškųjų sielų mandalą. Tai buvo nuostabiausias dalykas, kurį tik kada mačiau. Aš tiesiog įėjau į tai ir tai buvo pritrenkiama. Tai lyg visa meilė, kurios tik kada norėjai, tai buvo meilė, kuri gydo, išgydo, atnaujina.

Šviesai toliau aiškinant, supratau kas yra Aukštesniojo Aš matrica. Turime lyg tinklelį aplink mūsų planetą, su kuriuo sujungti visi mūsų Aukštesnieji Aš. Tai lyg gera kompanija, kitas subtilus energijos lygis aplink mus, galima sakyti, dvasinis lygis. Tada po kelių minučių, paprašiau geriau paaiškinti. Tikrai norėjau sužinoti ką reiškia visa ši visata. Buvau –pasiruošęs išeiti tuo metu. Pasakiau, "aš pasiruošęs, imk mane". Tada Šviesa virto gražiausiu dalyku, kurį tik kada mačiau: žmogiškųjų sielų šioje planetoje mandala.

Tada prisiminiau savo negatyvų požiūrį dėl to kas atsitiko Žemėje. Taigi paprašiau Šviesos paaiškinti. Mačiau šioje didingoje mandaloje kokie gražūs mes esame savo esmėje, savo gelmėje. Mes visi esame gražiausi kūriniai. Žmogaus siela, žmogaus matrica, kurią mes visi sudarome yra absoliučiai fantastiška, elegantiška, egzotiška, viskas. Aš tiesiog daugiau nieko negaliu pasakyti, tai iškart pakeitė mano nuomonę apie žmones. Aš pasakiau, "O, Dieve, aš nežinojau kokie nuostabūs mes esame". Bet kuriame lygyje, aukštame ar žemame, bet kokios formos, tu esi pats nuostabiausias kūrinys. Aš buvau apstulbintas, kad nė viename nėra blogio. Pasakiau, "Kaip tai gali būti?" Atsakymas buvo toks, kad nė viena siela nėra bloga iš prigimties. Siaubingi dalykai atsitikę žmonėms gali priversti juos daryti blogį, bet jų sielos nėra blogos. Šviesa pasakė, ko visi žmonės ieško, kas užpildo juos yra meilė. Kas deformuoja žmones yra meilės trūkumas.

Šviesos apreiškimai sekė vienas kitą, tada paklausiau, "Ar tai reiškia, kad žmonija bus išgelbėta?" Tada lyg trimito gūsis su spiraline šviesų liūtimi, Didžioji Šviesa kalbėjo, "Atsimink ir niekad neužmiršk; tu išgelbsti, išperki ir išgydai pats save. Visada tai darei. Visada taip bus. Nuo pat pasaulių pradžios turėjai galią taip daryti."

Tuo mirksniu supratau dar daugiau. Supratau, kad mes JAU IŠGELBĖTI, ir mes išgelbėjome save, nes mes buvome sukurti save ištaisyti kaip ir likusi Dievo visata. Tai ir viskas, ką reiškia antrasis atėjimas. Aš padėkojau Dievo Šviesai visa savo širdimi. Geriausias dalykas, kurį tegalėjau sumąstyti buvo šie paprasti visiško dėkingumo žodžiai: "O, brangus Dieve, brangi Visata, brangus Didysis Aš, aš myliu savo Gyvenimą."

Atrodė, jog Šviesa įkvėpė mane dar gilau. Atrodė, lyg Šviesa visiškai absorbuotų mane. Meilės Šviesa iki šios dienos neapsakoma. Aš patekau į kitą erdvę, dar gilesnę nei buvusi ir sužinojau dar daugiau, žymiai daugiau. Tai buvo neišmatuojama Šviesos tėkmė, gausi ir pilna, giliai Gyvenimo Širdyje. Aš paklausiau kas tai.

Šviesa atsakė, "Tai GYVENIMO UPĖ. Gerk šį dangiškosios manos vandenį į savo ." Tai ir padariau. Aš prarijau didelį gurkšnį, tada kitą. Gerti patį Gyvenimą! Aš buvau ekstazėje.

Tada Šviesa pasakė, "Turi norą." Šviesa žinojo viską apie mane, visą praeitį, dabartį ir ateitį. "Taip!", sušukau.

Aš paprašiau pamatyti likusią Visatą; už mūsų saulės sistemos ribų, už visų žmogiškųjų iliuzijų ribų. Šviesa pasakė, jog galiu judėti su Srove. Taip ir padariau ir buvau nugabentas per Šviesą iki tunelio galo. Pajutau ir išgirdau serijas labai švelnių garsinių bangų.

NIEKO TUŠTUMA

Staiga aš lyg išskridau iš šios planetos šioje Gyvenimo srovėje. Mačiau kaip Žemė tolsta. Saulės sistema visame savo puikume nulėkė ir dingo. Greičiau nei šviesa aš skridau galaktikos centru, sugerdamas dar daugiau žinių. Supratau, kad ši galaktika ir visa Visata yra prasismelkusi įvairiausiomis GYVYBĖS atmainomis. Mačiau daugelį pasaulių. Geros naujienos yra tai, kad mes nesame vieni šioje Visatoje! Vis toliau plaukdamas šia sąmonės srove galaktikos centru, srovė vis labiau plėtėsi didžiausiomis fraktalinėmis energijos bangomis. Galaktikų superklasteriai su visa savo senovine išmintimi skrido tolyn. Iš pradžių pamaniau aš kažkur skrendu; keliauju. Tačiau tada supratau, kad srovė plečiasi ir mano sąmonė plečiasi suimdama viską šioje Visatoje! Visa kūrinija praplaukė per mane. Neįsivaizduojamas stebuklas! Aš iš tiesų buvau Smalsus Vaikas, kūdikis Stebuklų Šalyje!

Atrodė lyg visos Visatos kūrinija prasklendė pro mane ir dingo Šviesos taškelyje. Beveik iškart atsirado antra Šviesa. Ji ėjo iš visų pusių, ir buvo tokia skirtinga; Šviesa, padaryta iš daugiau nei kiekvieno Visatos dažnio. Vėl pajutau ir išgirdau keletą aksominių garsinių bangų. Mano sąmonė, ar būtis išsiplėtė iki pilnos Holografinės Visatos ir daugiau.

Kai pasiekiau antrąją Šviesą, supratau, kad tik ką peržengiau Tiesą. Tai geriausi žodžiai, kuriuos galiu surasti tam, tačiau pabandysiu paaiškinti. Kai patekau į antrąją Šviesą, aš išsiplėčiau už pirmosios Šviesos ribų. Aš atsiradau absoliučioje tyloje, už visos tylos ribų, aš galėjau matyti ar justi AMŽINAI, aukščiau Begalybės. Aš buvau Niekame.

Aš buvau prieškūrinijoje, prieš Didįjį Sprogimą. Aš peržengiau laiko pradžią – Pirmąjį Žodį – Pirmąją Vibraciją. Buvau Kūrinijos Akyje. Jaučiausi lyg liesdamas Dievo Veidą. Tai nebuvo religinis jausmas. Tiesiog aš buvau viename su Absoliučiu Gyvenimu ir Sąmone.

Kai sakau, jog galėjau matyti ir suprasti amžinai, tai reiškia, kad galėjau patirti visą generuojančią save kūriniją. Nebuvo pradžios ir pabaigos. Tai šviesi mintis, ar ne? Mokslininkai supranta Didįjį Sprogimą kaip vieną įvykį, sukūrusį Visatą. Aš mačiau, kad Didysis Sprogimas tėra vienas iš nesuskaičiuojamų Didžiųjų Sprogimų, kuriančių begalybes Visatų. Vieninteliai vaizdai, kurie bent kiek panėšėtų į tai, - tie, sukurti superkompiuterių fraktalinės geometrijos.

Senovės žmonės žinojo apie tai. Jie sakė, jog Dievas Valdovas laikas nuo laiko kurdavo naujas Visatas iškvėpdamas ir sunaikinantis jas įkvėpdamas. Šios epochos buvo vadinamos Jugomis. Šiuolaikinis mokslas vadina tai Didžiuoju Sprogimu. Aš buvau absoliuti, švari sąmonė. Galėjau matyti ir suprasti visus susikuriančius ir susinaikinančius Didžiuosius Sprogimus ar Jugas. Mačiau, jog kiekvienas mažiausias kūrinys turi galią kurti. Labai sunku tai paaiškinti. Aš vis dar bežadis.

Man reikėjo ne vienerių metų, kad galėčiau transformuoti Nieko potyrį į žodžius. Galiu tik pasakyti, jog Niekas yra mažiau nei niekas, tačiau daugiau nei visa kas! Niekas yra absoliutus Nulis, chaosas, formuojantis visas galimybes. Tai Absoliuti Sąmonė; žymiai daugiau nei Universalus Protas.

Kur yra Niekas? Žinau. Niekas yra visko viduje ir išorėje. Tu, dabar, gyvendamas visada esi Nieko viduje ir išorėje tuo pat metu. Niekur neturi eiti ar mirti norėdamas patekti ten. Niekas yra nebūties vakuumas tarp visų fizinių apraiškų. ERDVĖ tarp atomų ir jų dalių.

Šiuolaikinis mokslas pradėjo studijuoti šią erdvę tarp visko. Jie vadina tai Nuliniu-tašku. Kai jie bando išmatuoti tai, instrumentai išeina už skalės ribų, į begalybę, taip sakant. Jie kol kas neturi jokio būdo tiksliai išmatuoti begalybę. Yra daugiau nulinės erdvės tavo paties kūne ir Visatoje nei ko kito!

Ką mistikai vadina Nieku nėra niekas. Jis yra pilnas energijos, kitokios energijos, kuri sukūrė viską, kuo mes esame.. Viskas nuo pat Didžiojo Sprogimo yra vibracija, nuo pat pirmojo Žodžio. Biblinis "Aš esu" iš tiesų turi klaustuką. "Aš esu – Kas aš?"

Kūrinija yra Dievas tiriantis Dieviškąjį Aš bet kokiu įsivaizduojamu būdu, nesibaigiančiame, begaliniame tyrime per kiekvieną mūsų. Per kiekvieną plaukų ant jūsų galvos dalelytę, kiekvieną lapą, kiekvieną medį ir kiekvieną atomą. Dievas tiria savo Dieviškąjį Aš, didįjį "Aš esu ". Pradėjau suprasti, jog viskas, kas yra, yra Aš, jūsų Aš, ano Aš. Viskas yra didysis Aš. Štai kodėl Dievas žino kiekvieną nukritusį lapą. Tai įmanoma, nes nepriklausomai nuo to kur esi, tai tik visatos centre. Kur yra bet koks atomas yra visatos centras. Yra Dievas tame ir Dievas Niekame.

Buvau Niekame ir žinojau viską, kas tik kada buvo sukurta. Atrodė lyg žvelgčiau Dievo akimis. Tapau Dievu. Taiga aš nebebuvau aš. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti tai, jog žvelgiau Dievo akimis. Ir staiga pagavau kodėl yra kiekvienas atomas, ir galėjau matyti viską. Įdomus dalykas tame toks, jog įėjau į Nieką ir atėjau iš ten žinodamas, kad Dievo ten nėra. Dievas yra čia. Štai dėl ko viskas.

Taigi šitas nesibaigiantis žmonių rasės ieškojimas, išeiti ir rasti Dievą ... Dievas mums suteikė viską ir viskas yra čia – štai kur Jis. Ir kame mes esame yra Dievo savęs patyrimas per mus. Žmonės taip užsiėmę bandydami tapti Dievu, jog jie praranda supratimą, kad jie jau yra Dievas ir kad Dievas tampa mumis. Štai iš tiesų apie ką viskas.

"Kas dabar?", man buvo įdomu.

Šviesa paaiškino, kad nėra mirties, mes esame nemirtingi. Mes visą laiką buvome gyvi! Aš supratau, kad esame dalis natūralios gyvybinės sistemos, kuri neribotai perdirba save. Man nebuvo pasakyta, jog turiu grįžti. Aš tiesiog žinojau, jog grįšiu. Viskas natūralu.

Nežinau kaip ilgai buvau su Šviesa žmogiškuoju laiku. Tačiau atėjo momentas, kai supratau, jog į visus mano klausimus atsakyta ir mano sugrįžimas buvo netoli. Kai sakau, jog į visus mano klausimus ten buvo atsakyta, aš ir noriu pasakyti. Į visus mano klausimus buvo atsakyta. Kiekvienas žmogus turi skirtingą gyvenimą ir skirtingą tiriamų klausimų rinkinį. Kai ,kurie mūsų klausimai yra Universalūs, tačiau kiekvienas mūsų tiria Gyvenimą savo unikaliu keliu. Taip pat ir visos kitos gyvybės formos, nuo kalnų iki kiekvieno lapelio ant kiekvieno medžio.

Ir tai yra labai svarbu mums, esantiems šioje Visatoje. Todėl, kad viskas susideda į Didįjį Paveikslą, Gyvenimo pilnybę. Mes tiesiogine prasme esame Dievas tiriantis Dievo Aš beribiame Gyvenimo Šokyje. Tavo unikalumas praturtina visą Gyvenimą.

SUGRĮŽIMAS Į ŽEMĘ

[Na, praktiškai viskas. Po kelių mėnesių pasitikrinęs jis sužinojo, jog vėžiu nebeserga. Be to, kaip sakosi, išmoko iššaukti tą šviesą valingai ir “nemirdamas“. Tad išmokime matyti Dievą visose apraiškose (ir savyje!). - T.]

Vertimas Tadas Talaikis, 2002, vietomis apkarpytas, autorinės teisės saugomos.