Ištrauka iš R.A.Wilson "Quantum Psychology". Vertimas © Tadas Talaikis, 2010.

E ir E-prime

1933 m. Alfredas Koržybskis knygoje "Mokslas ir blaivus protas" pasiūlė, kad mes turėtume iš kalbos panaikinti "identiškumo buvimą (yra)". ("Identiškumo buvimas" priima X yra Y formą. pvz., "Petras yra komunistas", "Karina yra kvaila sekretorė", "Visata yra gigantiška mašina" ir t.t.) 1949 m. D. David Bourland Jr. pasiūlė visų "yra" ar "būti" žodžio formų panaikinimą, ir Bourland pasiūlymą (kalba be "yriškumo") pavadino E-Prime, arba kitaip - anglų prime.

Keli mokslininkai pradėjo rašyti E-Prime kalba (garsieji Dr. Albert Ellis ir Dr. E.W. Kellogg III). Bourland'as savo paskutiniame (dar nepublikuotame) dokumente pasakoja apie kelis atvejus apie mokslinius raštus, kurie buvo nepriimtini kaiknevisiems tyrimo grupės nariams, staiga įgavo prasmę ir tapo priimtini, kai buvo perrašyti naudojantis E-Prime. Kol kas, deja,, E-Prime neįgavo deramos vietos išsilavinusiuose ratuose ar populiariojoje kalboje.

(Keista, bet dauguma fizikų rašo E-Prime kalba didžiumą laiko, įtakojami Operacionalizmo - filosofijos, kuri sako mums apibrėžti dalykus atliekamais veiksmais, tačiau tik keli turi supratimą apie E-prime kaip discipliną ir dauguma jų pernelyg dažnai nukrypsta į "yriškumo" teiginius supainiodami save ir savo skaitytojus.)

Nepaisant to, E-Prime atrodo išsprendžia daugybę problemų, kurios kitais būdais būtų nepajudinamos, ir taip pat ji tarnauja kaip antibiotikas prieš tai, ką Koržybskis vadino "demonologiniu mąstymu". Didžiuma šios knygos naudoja E-prime, taip skaitytojai gali susipažinti su nauju šio pasaulio braižymo metodu; keliuose sakiniuose aš leidau sau normalią kalbą ir jos "yriškumą", kad įsibraučiau (kiek jūsų tai pastebėjo?) diskutuodamas kai kurį keistą ir prieštaringą mąstymą, egzistuojantį mūsų visuomenėje, ir atsirandantį, kai tik"yra" įlenda į mūsų koncepcijas. (Kaip įspėjimas, kiekvieną "yra" patalpinau į kabutes, kad pabrėžčiau jo centrinį vaidmenį diskutuojamoje painiavoje.)

Kaip kiekvienas su namų kompiuteriu žino, programinė įranga gali pakeisti mašinos funkcionalumą radikaliu ir kartais stebinančiu būdu. Pirmasis kompiuterių dėsnis - toks senas, kad kai kurie tvirtina, jog jis ateina iš tamsos, Cthulhoidų eros, kai gigantiški ropliai ir Ričardai Niksonai vis dar dominavo žemėje - glaustai mums sako: "Šūdas į, Šūdas iš" (arba trumpiau - GIGO).

Klaidinga programinė įranga garantuoja klaidingus atsakymus, ar grynus tauškalus. Ir priešingai, teisinga programinė įranga, jei tokią gali rasti, dažnai "stebuklingai" išsprendžia problemas, kurios lig šiolei buvo neišsprendžiamos.

Kadangi smegenys negauna žaliavinių duomenų, o redaguoja juos, kai tik gauna, mums reikia perprasti programinę įrangą, kurią naudoja mūsų smegenys. E-Prime naudojimo vertė slypi paprastame teiginyje, kad "yriškumas" patalpina smsgenis į viduramžiškus Aristotelinės logikos rėmus ir daro neįmanomu suprasti modernias problemas ir galimybes. Klasikinis GIGO pavyzdys trumpai. "Yriškumo" pašalinimas ir rašymas/ mąstymas tik ir visada operacine/ egzistencine kalba patalpina mus, priešingai, į modernią visatą, kur mes galime sėkmingai susitvarkyti su šiuolaikinėmis problemomis.

Norėdami pradėti suprasti E-Prime, pamąstykite ties žemiau esančiais dviem stulpeliais, kurių pirmas parašytas įprasta kalba, o antras - prime.

Pirmajame pavyzdyje "metafizinė" ar Aristotelio formuluotė standartinėje kalboje tampa operatyvine ar egzistencine formuluote, kai perrašoma į prime. Tai gali atrodyti įdomu tik filosofams ir mokslininkams su operacionalsitine/ fenomenologine baze, tačiau pasvarstykite kas atsitinka, kai mes pajudame link antrojo pavyzdžio.

Labai suprantama, jog standartine kalba pasakius, jog teiginiai "Fotonas yra banga" ir "Fotonas yra dalelė" prieštarauja vienas kitam, lygiai taip pat kaip frazės "Robin yra berniukas" ir "Robin yra mergaitė". Nepaisant to, visą devynioliktą amžių fizikai diskutavo apie tai ir ankstyvais 1920-aisiais tapo aišku, jog eksperimentinis įrodymas priklauso nuo eksperimento instrumentų arba instrumentų nustatymų (dizaino). Vienas eksperimento tipas visada rodė šviesą keliaujančią bangomis, ir kitas - šviesą keliaujančią kaip atskiras daleles.

Tai kėlė žymų sutrikimą. Kaip pažymėta anksčiau, kai kurie kvantiniai teoretikai juokavo apie "bangleles" ("wavicles"). Kiti iš nevilties paskelbė, kad"visata nėra racionali" (kuom jie turėjo omenyje, kad jonkurta visata neseka Aristotelio logika). Visgi kiti su viltimi laukė apibrėžiančio eksperimento (dar nepasiekto 1990), kuris aiškiai įrodytų ar fotonai "yra" bangos ar dalelės.

Pažvelgę iš naujo, į E-prime vertimus, nematome jokių prieštaravimų, jokių "paradoksų", jokios "iracionalios" visatos. Taip pat atrandame, kad mes išmokome kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko erdvėlaikyje, kai standartinėje kalboje leidome sau kalbėti apie tai, kas visiškai niekad nebuvo stebima erdvėlaikyje - fotono "yriškumas" ar "kasyriškumas" ar Aristotelio "esmė". (Nilso Boro papildantis principas ir Kopenhagos interpretacijas, techniniai fizikos bangos/dalelės dualumo sprendiniai, sudaro fizikams galimybes pritaikyti "E-Prime dvasią" be gana aiškios išraiškos E-prime kalba.)

Aristotelio "yriškumo" ar "kasyriškumo" teiginių silpnybė slypi prielaidoje atskleisti "esmybę" - prielaidoje, kad visi "objektai" turi, ką ciniškas Vokiečių filosofas Max Stirner pavadino "šmėklomis". Taip žymiame Moljero juokelyje, neišmanėlis daktaras bando padaryti įspūdį dar didesniems pasaulietiniams neišmanėliams "aiškindamas", kad opiumas daro mus mieguistus, nes jis turi "miegą sukeliančių savybių". Kaip kontrastas, mokslinis ar operacionistinis požiūris tiksliai apibrėžtų kokia opiumo molekulės struktūra chemiškai prisijungia prie tam tikrų specifinių receptorių struktūrų smegenyse, taip nusakydamas tikslius erdvėlaikio kontinuumo įvykius.

Paprastesniais žodžiais, Aristotelio visata numano "dalykų" rinkinį su jų "esmėmis" ar "šmėklomis" jų viduje, kai šiuolaikinis mokslinė (ar egzistencialistinė) visata numano struktūrinių santykių tinklą. (Pažvelkite į pirmus du paprastos ir E-prime kalbos pavyzdžius, kad aiškiau pamatytumėte šiuos savitumus.)

Moljero šundaktaris neatrodė toks komiškas kaip teologija paskleista Vatikano. Pasak Tomistinio Aristotelizmo (oficialios Vatikano filosofijos) "dalykai" ne tik turi gyvas "esmybes" ar "šmėklas", bet taip pat turi išorinius "atsitikimus" ar pasirodymus. Tai "paaiškina" Transubstanciacijos Stebuklą. Šiame pritrenkiančiame, nuostabiame, absoliučiai puikiame, netgi pribloškiančiame Stebukle, duonos gabalas pavirsta žydo, kuris mirė prieš 2000 metų, kūnu.

Dabar apie "įvykius" - kurie įskaito viską, ką tik galite pastebėti visais savo jutimais ar su labai subtiliais moksliniais instrumentais duonoje. Jūsų akims ar skonio svogūnėliams ar elektroniniam mikroskopui duona visiškai nepakitusi. Ji netgi nesveria tiek, keik sveria žmogaus kūnas, išlieka toks pat gabalėlio duonos svoris. Nepaisant to, Katalikams, po Stebuklo (kurį gali atlikti bet kuris kunigas), duona "yra" aukščiau minėto žydo, Jėšujos ben Juzefo, kurį Vatikano nežydai (gojai) vadina Jėzumi Kristumi, kūnas. Kitais žodžiais,, duonos "esmybė" "yra" miręs žydas.

Pasidaro aišku, kad šiuose rėmuose šios duonos "esmybė" gali "būti" bet kas arba gali "būti" pareikšta "būti" bet kuo. Tai gali "būti" Velykų zuikučio esybė, ar galėtų "būti" Jėzus ir Velykų zuikis abu kartu, ar galėtų "būti" Penki Originalūs Markso Broliai, ar galėtų "būti" milijonu kitų šmėklų laimingai koegzistuojančių išoriniame erdvėlaikio karalystėje, kur tokios metafizinės būtybės atrodo "gyvena".

Dar labiau pribloškia tai, kad šis Stebuklas gali atsitikti tik tada, kai kunigas turi Pimpalą. Protestantai, žydai, Dzenbudistai ir kiti įšventino daugybė moteriškos lyties dvasininkų per paskutinius dešimtmečius, bet Vatikanas tvirtai laikosi principo, kad tik vyrai - tai yra žmonės su Pimpalu - gali transformuoti duonos "esmybę" į mirusio kūno "esmybę".

Kaip ir kanibalizmas, giliai įsišaknijęs šiose apeigose, šis penio garbinimas siekia akmens amžiaus idėjas apie "esmybes", kurios gali persikelti iš vieno organizmo į kitą. Ritualinis homoseksualumas, ką skirkime nuo homoseksualumo dėl linksmumo, vaidino didelį vaidmenį pagoniškuose vaisingumo kultuose, kurie buvo sėkmingai inkorporuoti į katalikų metafiziką. Žr. Frazer'io Auksinę Šaką arbaWright'o Generatyvinių Organų Garbinimą. Reikia falo, kad transmutuotum duoną į mėsą, nes kai kurie iš mūsų ankstyvųjų protėvių tikėjo, kad reikia penio, jog padarytum kokį nors didelį Magick veiksmą.)

Standartinėje kalboje mes galime diskutuoti apie visokiausius metafizinius ir šmėkliškus dalykus, dažnai net nepastebėję, jog įžengėme į teologijos ir demonologijos pasaulį, kai E-prime galime diskutuoti apie tikras erdvėlaikio kontinuumo patirtis (ar tranzakcijas). E-prime nebūtinai visais atvejais gali automatiškai mus perkelti į mokslinę visatą, bet ji bent jau perkelia mus į egzistencines ar patirtines būsenas, ir tai skiria mus nuo viduramžiškos teologijos.

Dabar tie, kuriems patinka teologinės ar demonologinės spekuliacijos gali ir toliau džiaugtis jomis, tiek kiek man tai rūpi. Ši knyga tiesiog bando išaiškinti skirtumą tarp teologinių spekuliacijų ir tikrų patirčių erdvėlaikyje, taigi mes nenuklystame į teologiją nesuprasdami kur patekome. Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui, nuklydo į teologiją (ar demonologiją), kai paskelbė, kad "pistis" "yra" nepadorus žodis. Daugiausia ką kažkas gali pasakyti moksline E-Prime kalba būtų: "Žodis 'pistis' tyrimuose atrodo nepadorus x procentų populiacijos", kur x randamas normaliais apklausų metodais.

Toliau kalbant apie nežinomąjį Džoną, kuris "yra" nelaimingas niurzga, ir dar "yra" linksmas ir mielas, mes atrandame stebėtiną paralelę su bangos/dalelės dualumu. Likdami standartinės kalbos realybės tunelyje, kažkas gali nuspręsti, jog Džonas "tikrai yra" maniakinėje depresijoje. Arba vienas kalbėtojas gali nuspręsti, kad kitas kalbėtojas "realiai" atidžiai nestebėjo Džono, todėl "yra" "nepatikimas liudytojas". Vėlgi, nekaltai atrodantis "yra" priverčia mus prikurti pilną vaiduoklių pasaulį, ir gali mus išprovokuoti karštų diskusijų ar smurto link. (...)

Perrašant į E-prime "Džonas atrodo nelaimingas ir niurzgantis darbe" ir "Džonas atrodo linksmas ir mielas atostogaudamas paplūdimyje" mes paliekame šmėklų pasaulį ir patenkame į egzistencinį ar fenomenologinį tikrų potyrių erdvėlaikyje pasaulį. Ir štai išnyko dar vienas metafizinis prieštaravimas.

Sakymas "Džonas yra" kažkas, atveria duris vaiduokliams ir metafiziniams ginčams. Istorinė Aristotelio filosofijos logika, infiltruota į standartinę kalbą visada turi sustingusią asociaciją su kiekvienu "yra", nebent kalbėtojas ar rašytojas prisimena įtraukti datą, ir net tai lingvistinis įprotis priverčia daugelį "nepastebėti" tos datos ir sukurti "yra" (amžina sustingusi Aristotelio esmė arba vaiduoklis).

Pavyzdžiui, "Džonas yra bebarzdis" gali apgauti daugelį žmonių (bet ne treniruotus policijos pareigūnus), jei Džonas taps ieškomu nusikaltėliu ir pakeis savo išvaizdą užsiauginęs barzdą.

"Džonas yra katalikas" arba "Džonas yra protestantas" gali pasikeisti bet kurią dieną, jei Džonas įsitaisys filosofinės spekuliacijos įprotį.

Netgi stipriau, "Džonas yra žydas" turi mažiausiai penkias skirtingas prasmes, kai kurios jų keičiasi, o kai kurios pastovios, ir tik viena jų mums nusako kaip Jonas elgsis erdvėlaikyje...

"Džonas yra santechnikas" taip pat turi klaidą. Jonas galėjo mesti santechniko amatą ir gali dabar dirbti kirpėju, kai tai sakai. Keistesnių dalykų atsitikę. E-Prime būtų užrašyta "Iš paskutinių mano žinių Džonasdirbo santechniko darbą."

Lėkšta? Pernelyg pedantiška? Pasak neseno profesoriaus Harry Weinberg straipsnio - stebėtina, seno mano pažįstamo - jis bandė pabrėžti šiuos klausimus studentų klasėje, kad jie pamatytų teiginio "Džonas F. Kenedis yra Jungtinių Valstijų prezidentas" klaidingumą. Daktaras Weinberg'as pažymėjo, kad išvada, jog niekas nepasikeitė iki pat mūsų patekimo į auditoriją, nebuvo patikrinta nė vieno, kuris primygtinai laikėsi šio teiginio apie Kenedį faktiškumo. Weinberg'as, kaip ir jo studentai, gavo tokią pamoką važiuodami namo, kurios niekas nesitikėjo, nes paskaita vyko 1963 lapkričio 22, ir visi greitai sužinojo, kad paskaitos metu Džonas F. Kenedis mirė nuo žudiko kulkos ir Jungtinių Valstijų prezidentu tapo Lyndonas B. Džonsonas.

Tai daro idėją sunkiai užmirštama, argi ne?

Žvelgiant į pavyzdį numeris penki- "Mašina... buvo mėlynas Fordas" mes galime vėl patirti Bertrano Raselo dviejų galvų paradoksą. Atrodo, kad mėlynas Fordas "egzistuoja" liudininko galvoje, bet ar mėlynas Fordas egzistavo "už" šios galvos ribų lieka neapibrėžta. Netgi už įmantrių psichologijos laboratorijų ribų, kasdieninis suvokimas tapo problematiškas dėl ilgos ir liūdnos dažnų liudijimų, sudūžtančių į šipulius teismuose, istorijos. O gal "išorinė visata" (įskaitant mėlyną Fordą) egzistuoja kur nors kažkokioje superGalvoje? Atrodo, kad vertimas į E-Prime - "Aš prisimenu automobilį... kaip mėlyną Fordą" geriau atitinka mūsų egzistencijos erdvėlaikyje patirtinį lygį nei dvi galvos ir kiti paradoksai, kuriuos galime patirti standartinėje kalboje.

James Thurber pasakoja kaip jis kartą matė admirolą, vilkintį 19-ojo amžiaus karinio jūrų laivyno uniformą su senovinėmis žandenomis ant skruostų, važiuojantį vienračiu žemyn Penktosios VAveniu Niujorke viduriu. Laimei, Thurber turėjo sudaužytus akinius ir dar nebuvo gavęs kitų iiš optometriko, taigi jis pernelyg nesijaudino dėl savo sveiko proto. Castro rajone, San Franciske, gerai žinomoje homoseksualų vietoje, vieną kartą aš pamačiau ženklą, kuriame buvo užrašyta 'PUSIAU GĖJŲ VALYMAS' - bet kai pažvelgiau dar kartą, ženklas iš tiesų sakė: 'PUSIAUDIENIO VALYMAS'. ["GAY -> DAY", - Tadas.]

Netgi Aristotelis, nežiūrint į visą smurtą, kurį jis patyrė šiuose puslapiuose, turėjo pakankamai sveiko proto vieną kartą pasakyti, kad "aš matau" visada turi klaidą; mes turime sakyti, "Aš mačiau". Visada praeina laiko tarp energijos poveikio akiai ir paveikslėlio sukūrimo (ir susijusių pavadinimų bei idėjų) smegenyse, kas paaiškina kodėl trys mūsų postuluojamos avarijos liudininkai gali pranešti ne tik kaip vienas apie mėlyną Fordą, bet ir apie mėlyną VW ar netgi žalią Toyotą.

Vieną kartą aš nustebinau savo draugą, pastebėdamas pokalbyje apie NSO, kad aš jų matau du ar tris per savaitę. Kaip tranzakcinės psichologijos studento, tai manęs nestebina ir negąsdina. Aš taip pat matau NNSO [Neatpažintas NeSkraidantis Objektas, - Tadas], kaip sakiau anksčiau - ir man nėra reikalo identifikuoti juos kaip meškėnus ar kurmius, kaip kai kuriems žmonėms kyla būtinybė tai daryti. Dauguma žmonių mato NNSO, ypač kai greitai vairuoja (kartais net vaikščiodami), net negalvodami apie to prasmę. Mums kelia įspūdį tik NSO, nes kai kurie žmonės teigia, jog jie "yra" ateivių erdvėlaiviai. Mano NSO taip ir lieka Neatpažinti, kadangi jie neužsilaiko pakankamai ilgai, kad aš bent spėčiau paspėlioti apie juos, tačiau neradau jokio pagrindo klasifikuoti juos kaip erdvėlaivius. Aš manau, kad bet kuris, dažnai nematantis NSO, tiesiog nėra įvaldęs suvokimo psichologijos ar šiuolaikinio neuromokslo. Danguje pilna nesuskaičiuojamų dalykų, kurie pralekia pro šalį per greitai, kad juos atpažintum.

Vieną kartą mano paties žmona man atrodė kaip NNSO - paprastai antrą ar trečia ryto, kai atsikeliu iš lovos ir einu pas džoną ir tada patiriu Mistinę ir Nežinomą figūrą, išnyrančią iš tamsos kitame salės kampe. Tais atvejais, laimė, identifikaciją ilgai neužtrunka ir aš niekad nepasisiekiau kokio buko instrumento savigynai. Kad ir ką mano kritikai gali įtarti, aš niekad jos nesupainiojau su vovere.

Jeigu tu mąstai apie tai iš E-Prime perspektyvos, pasaulį sudaro daugiausiai NSO ir NNSO. Vos keli "dalykai" (erdvėlaikio įvykiai) ore ar ant žemės suteikia mums progą užtikrintai juos "identifikuoti".

Šeštas pavyzdys - "Tai yra fašistinė idėja" prieš "Man tai užneša į fašistinę idėją" - standartinė kalba pateikia mums viduramžių lygio negęstančią esmę, kuri neaprašo erdvėlaikio veiksmo, ir nepamini jokio instrumento išmatuoti minimą tos idėjos "fašizmą". E-prime vertimas nenumato jokių esybių ar vaiduoklių, aprašo veiksmus, kurie vyksta kalbėtojo smegenyse, ir identifikuoja taip tariamas smegenis kaip instrumentą, kuris matuoja idėją. Neatsitiktinai standartinė kalba pastato "stiklo sieną" tarp stebėtojo ir stebimo, kai E-prime sugrąžina mus prie šiuolaikinio kvantinio pasaulio kur stebėtojas ir stebima sudaro nedalomą vienį.

7 ir 8 pavyzdžiuose, standartinė kalba vėlgi sukuria gyvąsias šmėklas ir toliau atskiria stebėtoją nuo stebimo; E-prime pašalina tas šmėklas ir primena mums apie KNP (Kvantinį Neatskirtinumo Principą, kaip jį pavadino daktaras Nick Herbert), kuris teigia apie neįmanomumą atskirti stebėtoją nuo stebimo.

Medituodami ties 9 pavyzdžiu gausite atsakymą į žinomą Dzenbudizmo koaną, "Kas yra Meistras, darantis žolę žalia?" Tai taip pat gali apsaugoti jus nuo dažnų barnių (dažniausiai ištinkančių vyrus ir žmonas) apie tai ar naujos užuolaidos "tikrai yra" žalios ar mėlynos.

10 pavyzdys pateikia mums naujų subtilybių. Nėra jokio aiškaus "yra" standartinės kalbos pavyzdyje, taigi net tie, kurie treniruoti E-prime gali čia nepamatyti jokios problemos. Tačiau, jeigu stebėjimas kalba apie žinomą (ir klastingą) eksperimentą, gerai žinomą psichologams, standartinės kalbos versija turi labai linksmą paklydimą.

Aš kalbu apie eksperimentą, kuriame du vyrai įsiveržia į psichologijos auditoriją, mušasi ir rėkia, ir tada vienas daro duriamą veiksmą, o antras krenta. Dauguma studentų praneša apie peilį rankose to, kuris darė dūrimo veiksmą. O iš tiesų, vyras nenaudojo peilio, o bananą.

Dabar pažvelkime į E-prime vertimą. Greičiausiai atrodo, kad žmogus, ištreniruotas E-prime žymiai atsargiau vystysis savo įžvalgose ir "neskubės daryti išvadų", kaip elgėmės dauguma mūsų per visą istoriją. Jie netgi gali pamatyti bananą vietoje to, kad haliuciuonuotų peilį.

Pratimai

1. Įvykdykite eksperimentą grupėje perrašydami žemiau esančius standartine kalba parašytus teiginius į E-prime. Stebėkite kokie nesutarimai ar irracionalumai gali kilti.

• "Embrionas yra asmenybė."
• "Zigota yra asmenybė."
• "Kiekvienas spermijus yra šventas/ Kiekvienas spermijus yra puikus/ Jeigu sperma prarasta/ Dievas stipriai įtūžta." (M. Python)
• "Pornografija yra žmogžudystė." (A. Dworkin)
• "Jonas yra homoseksualas."
• "Stalas yra keturių pėdų ilgio."
• "Žmogaus smegenys yra kompiuteris."
• "Kai aš pavartojau LSD, visa visata pasikeitė."
• "Bethovenas buvo paranojikas, Mocartas sirgo maniakine depresija, o Vagneris sirgo didybės manija."
• "Šiandien yra antradienis."
• "Jurgos meilužis yra seksistinė poema."
• "Pelės, pelėnai ir triušiai yra graužikai."
• "Pacientas yra rezistentiškas terapijai."
• "Nuodėmė ir išpirkimas yra teologinės fikcijos. Nuodėmės skonis ir išpirkimo skonis yra tikrosios žmogaus patirtys." (perfrazuota iš Ludwig Wittgenstein.)